Šuo (lot. Canis lupus familiaris) yra šuninių šeimos žinduolis, prijaukintas maždaug prieš 14 000–15 000 metų. Šiuo metu išvesta tūkstančiai šunų veislių, pasižyminčių stebinančia įvairove. Skirtingų veislių šunų ūgis siekia nuo kelių centimetrų iki beveik metro, kailio spalva gali būti nuo baltos iki juodos, įvairių rudų ir pilkų atspalvių. Šunys lengvai treniruojami.

Šunys turi labai gerai išvystytą uoslę (500 x žmogaus) Rujojančią kalę užuodžia per kelio liką kilometrų. Klausa 10 kartų geresnė – jeigu žmogus per dešimt metrų išgirs lapų šnaresį tai šuo per 100m ir per sekundės dalį nustatys ne tik kryptį bet ir garso šaltinio padėtį. Spalvų skyrimą iškeitė į regėjimą prieblandoje. Skonio receptoriai irgi prastai išvystyti, rydamas maistą vadovaujasi uosle. Tam, kad nenusinuodytų suklydęs, turi pažangų vėmimo mechanizmą :D

Šunys lydi žmogų nuo akmens amžiaus – tai pirmas prijaukintas gyvūnas. Manoma, kad prijaukinimas vyko Afrikoje ir šuo kilęs iš hienų ar joms panašių hieninių šunų vėliau gavo šakalų ir vilkų kraujo. Šunų protėviai mito žmonių stovyklos atliekomis ir gyvendami netoliese perspėdavo apie artėjantį pavojų. Šunys buvo naudojami karui ir medžioklei.

Šunys Mūšio lauke

1333 — 1323 p. m. e. Egipto faraonas Tutanchamonas nebuvo didis užkariautojas bet kare naudojo šunis.628 p. m. e.– Lidija sukuriami spec padaliniai iš šunų

669 — 627 p. m. e. – Asirijos kariuomenėje
559 — 530 p. m. e.. – Kiras II Didysis žygiuose naudojo šunis

525 p. m. e. – Persijos caras KambusasII prieš Egiptą naudojo šunis.

Vėliau karo šunis naudojo visos artymūjų rytų valstybės. Iš kur apie 500 m P.M.E jie pateko į Graikiją , kaip karo grobis. Kur buvo veisiami karui ir pardavimui.

Veisiami buvo Molosijoje – nuo čia ir kilės pavadinimas molosiniai šunys. Antikinėje Graikijoje dažnas karys į karą pasiimdavo ir savo šunį kuris kaudavosi greta šeiminiko.

490 p. m. e. – Maratono mūšis -Yra išlikęs bareljefas drąsiam šuniui pasižymėjusiam maratono mušio metu. Aleksandras makedonietis, kaip ir jo tėvas,irgi labai mėgo šiuos šunis, todėl ne nuostabu, kad dabar mastifų galima rasti ir Tibete.

385 p. m. e. - Montinei apgultis Karo šunys atkirto priešų pastiprinimą.

Romėnams karo šunys atiteko kartu su Graikija (280 p. m. e. – Mūšis prie Geraklo). Bet rašytinių šaltinių apie tai, kad būtų naudojami karo tikslais nėra. Jie dirbo tik kaip svarbių pranešimų pasiuntiniai. Vėlesniuse legionose mastifas buvo privalomas gurguolės apsaugai. Buvo net šuniui priskirtas vergas kuris juo rūpinosi ir atsakė savo galva už jį. Romoje dideli šunys labiau mėgstami koliziejuose nei karo laukuose. Buvo paskirtas net valdininkas atsakingas už šių šunų gerinimą importuodavo šunis iš Anglijos.

101 p. m. e. - Mūšis prie Vercelų Dideli Cimbri šunys vadovaujami moterų apgynė vežmų fortą.

Karo šunys Romos kariuomenėje pasirodė su Germanų samdiniais kur jie buvo didžiai vertinami ( geras šuo kainavo 12šilingų kai žirgas tik 6) Vėliau jie buvo panaudoti prieš pačius romėnus kai Germanai kovojo dėl savo nepriklausomybės (rugsėjo 9 p. m. e.- Mūšis Teutonų miške) . Gunai taip pat laikė šunis savo stovyklų apsaugai.

Viduramžiais šunys buvo naudojami sargybai pilyse, žvalgyboje, bėgančio priešo persekiojimui.

1476m . - Pagal De Barr Diuparką, prieš mūšį prie Murtene ir Granzeno tarp šveicarų ir burgundų šunų įvyko teisingas mūšis, pasibaigęs pilnu burgundų sunaikinimu.

Mūšyje prie Valensos bėgę priekyje, kaip žvalgai Prancūzų šunys aršiai užpuolė ispanų šunis, tačiau pastarieji žiauriai praretino Prancūsų šunų gretas. Legenda byloja, kad imperatorius Karlas po šito šūktelėjo savo kariams „tikiuosi jūs kausitės taip pat drąsiai kaip jūsų šunys“

1525 m. Henrikas VIII (Anglija) pasiuntė į Ispaniją pagalbinę kariauną iš 400 šunų. O Filypas V (Ispanijos karalius) įsakė šerti gausybę šunų besivalkiojančių apie pilis, paversdamas jas budinčiais patrulias. Kilus mažiausiam pavojui šunys pakeldavo triukšmą. Išpuolių metu šunys būdavo visada priekyje aptikdami priešų pasalas ir parodydami kelius kuriais jis traukdavosi

1580. Elizabeta I (anglija) pasiuntė 800 šunų karui su Dezmondo sukilėliais.

* Labai palčiai koviniai šunys buvo naudojami konkistadorų naujojo pasaulio užkariavime. Graviūrų nepateiksiu nes tai per žiauru.

1799. Napaleonas mūšio lauke laikė didelį kiekį šunų priešais rezervinius dalinius.

Šunys Medžioklėje

Piešinių ant uolų nenagrinėsime pereisime tiesiai prie viduramžių. To labiau, kad medžioklė su šunimis buvo turtingųjų laisvalaikio praleidimo būdas. Ir apie tai yra išlikę daug rašytinių bei pieštų liudijimų. Nenagrinėsime kitokių medžioklės būdų nei su šunimis. Taip pat šone lieka ir medžiokliniai ginklai.

Ir taip toliau ir t.t. Šitokių vaizdų galima rasti begales. Pažymėtina, kad knygos apie medžioklę su buvo be galo brangios ir jas turėdavo net ne kiekvienas karalius. Medžioklė su šunimis buvo turtingųjų privilegija. Tiksliau netgi Karalių privilegija. O pati medžioklė ir po jos sekusi privaloma puota – tai toks įvykis kur dalyvaudavo visa šalies aukštuomenė, užsienio šalių ambasadoriai ar pasiuntiniai, buvo sprendžiami svarbūs valstybiniai ar dinastiniai klausimai. Proga ponaičiams pasižymėti, o panelėms pasipuikuoti ar net koki jaunikį sumedžioti :D Medžiojo ne tik vyrai bet ir silpnoji lytis – jokios lyčių diskriminacijos.

Paskaitykime Anglijos istoriją Karališkas Miškas

• Miškas — tai šventi karalių draustiniai jų aukščiausio pasitenkinimo, jie atvyksta į mišką medžioti, laikinai pamiršti savo rūpesčius pasisemti jėgų. Miškas natūralus poilsis nuo karališkojo dvaro, čia karalius gali įkvėpti gurkšnį tyros laisvės. Todėl nusižengimai prieš MIŠKĄ baudžiami karalius vardu.

Pažymėtina, kad į supratimą miškas įeina ne tik medžiais apaugusi teritorija bet ir laukymes, pelkingos pievos kur ganosi elniai, ir net gi visi kaimai ar net miestai esantys šalia miškų. Visa Esekso grafystė buvo draustinis. Vienu metu 1/3 visos Anglijos teritorijos skaitėsi karališku mišku ir joje galiojo MIŠKO teisė.

Miško teritorijoje negali kirsti medžių ar krūmų, medžioti karališkus gyvūnus (Royal beasts – Taurieji elniai, šernai, stirnos, ...)

2 savaitės prieš ir po lygiadienio nebuvo galima ganyti gyvulių ar kitaip trukdyti elniams atsivesti palikuonis. Kitu laiku susimokėjus mokesčius buvo galima ganyti naminius gyvulius, rinkti sausuolius. Tvarką prižiūrėjo SERŽANTAI. Pagavus brakonierių ar kitokį nelaimėlį jie pranešdavo 3 aplinkiniams kaimams kur per nustatytą laiką būdavo pastarajam paskelbiamas nuosprendis. PVZ už elnią grėsė akių išdūrimas. Vėliau bausmės buvo pakeistos baudomis. Negalima buvo laikyti lankų ar kitokių ginklų. Šunims būdavo išlupami priekinių letenų nagai, kad nesivaikytų žvėrių. Negalima tverti tvorų ir t.t. Pajamos iš leidimų ganyti bei medžioti ne karališkus žvėris bei baudas sudarė iki 10% visos šalies biudžeto. Iš jų buvo samdomi Seržantai tvarkai palaikyti ir eiguliai karališkus žvėris prižiūrėti. Pastarųjų pareiga buvo naikinti vilkus. Už vilkų galvas buvo skiriamos premijos ir taip per 200m vilkų Anglijoje nebeliko, kaip ir šernų, tik pastarųjų dėl kitų priežasčių.

*Lietuvoje mes turime Birštoną su Vytauto medžioklės pilies piliakalniu ir Nemuno kilpas kaip medžioklės plotus. Apsilankykite Punios Šile – pajusite neliesto natūralaus miško dvasią.

Rūpestis šunimis ir veisimas

Kadangi geri šunys buvo brangūs nebuvo gailima pinigų vaistams ar kitokiai priežiūrai.

Be to jau tada buvo daroma pageidaujamų savybių atranka. Daugelis šių dienų veislių prasidėjo viduramžiais. Kaip pavyzdį galiu pacituoti mano rašyta wikipedijoje straipsnelį apie Vokiečių Dogus (Great Dane – „didysis danas“)

„Pagal poemą Beovulf ("Meškovilkis") Danír genties didelis medžioklinis šuo vadinamas „Dene“. Gentis gyveno šių dienų Danijos teritorijoje. Didelis šuo, kaip ir arklys bei sakalas, yra šventi gyvūnai Danijos ir Anglijos karaliams. Tai atsispindi to meto bendrinėje kalboje ir karalių bei karalienių palaidotuose lobiuose. Labiausiai buvo vertinamas baltos spalvos su juodomis dėmėmis skalikas. Šiandien šie skalikai yra žinomi kaip „Harlequin“ - marmurinis. Du didelius skalikus galima pamatyti ant karališkojo iždo dangčio Britanijos muziejuje. Panašiai yra vaizduojamas didysis skalikas ant 5 m. e. Gallehus auksinių ragų graviūrose iš Pietų Jutlandijos (Danija), ir ant daugybės runų akmenų bei graviūrose su vikingų laivais, kurios buvo naudojamos laidojimo tikslams.

XVI a. pabaigoje Danijos Karališkasis teismas įvedė naują medžioklės su varovais madą – nenatūralią medžioklę, kai skalikams nebebuvo leidžiama vytis ir pribaigti elnią. Priešingai, iš jų buvo tikimasi medžioti elnią, jį parversti ir stipriai laikyti iki atvyks medžiotojas ir jį nužudys. Didieji skalikai nebuvo gerai pasirengę atlikti šį naują vaidmenį medžioklėje su varovais. Jų kūno struktūra buvo pernelyg lengva, kad galėtų sulaikyti elnią ar vilką, jo nenužudant. Šiai problemai išspręsti 1585 m. Danijos karalius Frederikas II išsiuntė į Londoną laivą parsivežti Englandshvalpe (angliškų šuniukų), kuriuos jam padovanojo Anglijos karalienė Elžbieta I. Angliški šuniukai buvo kur kas tvirtesni nei angliški mastifai. Tai greičiausiai buvo garsiųjų Pugnaces Britanniae (Britanijos Karo Šunys) palikuonys.

Pasak Romos rašytojų tekstų tai buvo didžiuliai masyvūs šunys. Manoma, kad jie turėjo šviesias, rudas akis, odos perteklių virš antakių, stambų snukį, plačią nugarą, puikų stotą ir raumeningas kojas. Buvo net paskirtas Procurator Cynegii (Medžioklės Prokuratorius), atsakingas už šių šunų atranką ir eksportą į Romą, kur buvo naudojami legionų mastifams gerinti bei kovoms amfiteatruose.

Remiantis karališkųjų Danijos šunų veisyklų protokolais, šunų veisimo programoje laikomasi dviejų atskirų linijų: Danijos ir Anglijos linijų. Jų kryžminė veislė tampa žinoma kaip „Blendinge” (toks pats žodis ir reikšmė, kaip ir angliškame žodyje „mišinys“). Ši nauja didžiųjų skalikų linija sudaro šių dienų vokiečių dogų veislės pagrindą. Didysis skalikas buvo atsivežtas į Italiją ir vadinamas Alano.

Jægersborg pilies (Danija) karališkųjų knygų įrašai rodo, kad buvo padovanoti skalikai:

• Švedijos karaliui Frederikui I – 11 skalikų ruja
• Grafui Friedrich (Brandenburg-Bayreuth) – 25 skalikų ruja
• Pløen kunigaikščiui Friedrich Carl – 6 skalikų ruja
• Sardinijos karaliui Charler Emmanuel III – 4 didelių „Blendinge“ (maišytų) skalikų ruja.

Šio įvykio dėka didieji skalikai paplito Europoje tarp aristokratų ir sudarė pagrindą visiems vėlesniems istorijos perrašymams.

Šarvai šunism.

Kaip matyti paveiksle vienas iš šunų turi apsauginį drabužį. Kokie šunys jais buvo rengiami jauni nepatyre ar labiausiai vertingi sunku pasakyti.

ia taip pat matome šunis su plačiais apsaugančiais antkakliais ir vieną su pošarviu.

Senoviniai antkakliai ir šarvai:

Ir visai nesenas antkaklis tigrų medžiotojų iš Indijos

Šunų Pošarviai iš muziejaus Paryžiuje

Nežinau kam buvo reikalingi metaliniai šarvai šuniu bet nepaisant to yra išlikusių ...

Ir šarvai iš muziejaus Madride

Medžioklė su plėšriaisiais paukščiais .

Nedidelis nukrypimas nuo temos bet irgi vertas paminėti.

Manoma , kad madą medžioti su sakalais ir ereliais parsivežė Kryžiaus žygiuose dalyvavę riteriai.

Bent jau ankstyvesnių graviūrų nėra išlikę.

Šiuo metu tai vėl atgimstanti sporto-pramokų šaka kartais net perauganti į verslą ( aerodromų apsauga )

Kiek teko girdėti vyksta net čempionatai Musulmonų šalyse, Europoje, Mongolijoje.

Na ir pabaigai filmukai tam kad pajaustumėte medžioklės dvasią bei socialinę reikšmę įsivaizduokime, kad tai vyksta viduramžiais.

Lapių medžioklė Anglijoje :

Medžioklė su ereliais Mongolijoje :

http://www.youtube.com/watch?v=tWFtWzFbXCY

http://www.youtube.com/watch?v=rB-EpomnJ_w

http://www.youtube.com/watch?v=KmuwWIt115E

na ir labai gražus filmukas apie mažiuką pelėsakalį – filmo autoriui reikia oskaro !

http://www.youtube.com/watch?v=_03F49thJ6s&hd=1